Kartą gyveno suvargusi vienaakė pusamžė moteris. Ji vieniša augino sūnų. Nors begalo sunkiai ji vargo kad tik patenkintų sūnaus poreikius, visgi šis jos nemylėjo...
Sūnus vengė mamos viešumoje, gėdinosi jos visomis prasmėmis ir nejautė nei mažiausio dėkingumo už visą gerą, kurį ji dėl jo suteikė.
Kartą mama nusprendė ateiti į mokyklą pasitikti sūnaus, bet vos kieme ją išvydo mokiniai, ėmė badyti pirštais ir rėkti - vienaakė išsigimėlė!!!
Nors mama atrodė nekaip, buvo apskurusi ir suvargusi, visgi sūnus buvo aprengtas madingais rūbais, kad tik neišsiskirtų iš minios išpaikintų vaikų.
Sūnus pamatęs motiną, apsisuko ir tarsi nepažinęs nubėgo. Jam buvo gėda prieš draugus, kad jo motina tokia baisi. Jis jos tiesiogine to žodžio prasme nekentė ir šlykštėjosi.
Skaudančia širdimi, bet su nuoširdžia, skausmą maskuojančia šypsena veide, mama apsisuko ir išėjo į namus ruošti sūnui pietus.
Bėgo laikas ir sūnus suaugo ir vos tapęs pilnamečiu, išsikraustė iš namų, apie tai motinos neįspėjęs.
Netrukus jis vedė ir susilaukė vaikų. Apie savo motiną nei žmonai, nei vaikams nieko nepasakojo ir jos niekada nelankė.
Vieną dieną, kai visa šeima sėdėjo prie stalo, suskambo durų skambutis. Atidaręs duris, jis išvydo motiną. Tokią pačia apdriskusią, paliegusią, bet iš gėrio ir meilės spinduliuojančiu veidu.
- Sūnau, sužinojau kur gyveni, kad turi šeimą, tad nusprendžiau ateiti su jais susipažinti. Be to begalo pasiilgau tavęs... - tyliu balsu ištarė motina.
- Eik iš čia nedariusi gėdos! Atsakė sūnus ir užtrenkė duris motinai palei veidą.
Praėjo penki metai ir sūnus gavo pakvietimą į klasės susitikimą.
Kadangi nusimatė išgertuvės, šis atvažiavo su taksi. Kad ir kaip bandė užkalbinti senus klasės draugus, deja, nei vienas klasiokas neparodė noro su juo bendrauti, tad netrukus jis iš mokyklos išėjo...
Taip jau gavosi, kad susimąstęs jis pamiršo iškarto išsikviesti taksi ir instinktyviai, kaip anais laikais, patraukė motinos namų link...
Tik prie pat savo buvusių namų, jis atsikvošėjo, kad eina visai ne ten kur nori ir kai jau ruošėsi apsisukti, jį sustabdė kaimynė, kuri jį pažino.
- Buvau virtuvėje, kai pamačiau tave! Oho, kaip išaugai, kaip suvyriškėjai! Tavo mamytė mirė prieš metus! Bet prieš mirtį ji man perdavė šį laišką. Aš visada jį laikiau prie savęs, nes žinojau, kad tu ateisi.
- Nereikia man jokio laiško! Nenoriu girdėti apie ją nieko! Atkirto nedėkingas sūnus, bet kaimynė vistiek jam į rankas sugebėjo įgrūsti laišką.
Paėjęs kiek toliau link parkelio, esančio šalia buvusių namų, jis nė neatvėręs voko, jį išmetė į pirmą pasitaikiusią šiukšlių dėžę ir nupėdino tolyn...
Visgi paėjęs toliau, jis apsigrežė ir ėmė bėgti atgal link tos šiukšlių dėžės, kurioje paliko motinos rašytą laišką.
Neaišku kodėl jis persigalvojo, - gal vidinis balsas taip liepė, o gal kažkas iš aukščiau privertė persigalvoti, bet jis netrukus praplėšė laišką:
- Mielas sūnau, žinau, kad buvau niekam tikusi motina, kad manęs gėdinaisi ir šlykštėjaisi. Begalo atsiprašau, kad nebuvau ta mama, kurios tu norėjai.
Atleisk man sūneli, kad neturėjau galimybės tau suteikti visko, ką suteikė kitos mamos tavo draugams. Bet aš stengiausi kiek galėjau... Aš su didžiausiu džiugesiu už paskutinius pinigus pirkdavau tau skanėstus ir su šypsena žiūrėdavau, kaip tu mėgaujiesi juos valgydamas. Niekada nekilo nei minties, pačiai paimti bent gabliuko paragauti...
Nepyk sūnau, kad buvau apgailėtina, ligota ir nesugebanti suteikti tau pilnavertiško gyvenimo...
Negaliu sau atleisti, kad visą gyvenimą tau melavau apie tavo tėtį....
Ištiesų jis gyvas....
Jis nemirė...
Kai tu gimei, daktarai nedavė nei menkiausio šanso, jog tu išgyvensi... Tu gimei be vienos akytės ir be inksto... Tavo tėtis tada mus paliko ir apie jį daugiau nieko negirdėjau... Atidaviau tau savo akį ir inkstą, ir tu išgyvenai, bei paaugęs niekuo nesiskyrei nuo draugų... Deja, mano sveikata stipriai pašlijo ir negebėjau dirbti normalaus darbo, todėl dirbau tik už menką atlyginimą tokius darbus, kuriuos gaudavau...
Atleisk man sūneli už viską.
Tave mylinti mama.
Netrukus parkelyje vaikštantys praeiviai išgirdo gailią bei labai garsią vyro raudą. Atsisukę jie išvydo jį sėdintį ant žemės ir kukčiojantį iš skausmo...
Moralas: kad ir kas bebūtų, mylėkite savo tėvus! Net jei jie geriantys, net jei jums atrodo, kad jie niekam tikę! Žinokite, kad jie dėl jūsų viską padarė pagal savo galimybes! Nedrįskite jų kaltinti absoliučiai dėl nieko, nes tik jų dėka jūs skaitote šį tekstą!
Šis tekstas turi ir kitą moralą:
Nedrįskite šaipytis ir smerkti kitų dėl jų nepritekliaus! Jūs nežinote jų situacijos! Žiūrėkite savo pasturgalių, o ne kaip grifai knaisiokitės po kitų gyvenimus, kitus apkalbėdami ir smerkdami.
